Mus rasite:
Šaulių g. 20, 71117 Šakiai Telefonas: (8-345) 60188 Faksas: (8-345) 60188

Šakių rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, įmonės kodas 300021912.

Tėvų naudojami auklėjimo stiliai

Vaikai, kuriems mokykloje prisitaikyti bus sunku.doc

Hiperaktyvus vaikas.doc

Mokymosi motyvacija.doc

Šeima - unikali auklėjimo sistema. Šeima yra daug daugiau nei grupė individų, turinčių bendrą fizinę ir psichologinę erdvę. Tai natūrali socialinė sistema su savais ištobulintais, paskirstytais šeimos nariams vaidmenimis, galinga valdymo struktūra, painiomis slapto ir atviro tarpusavio bendravimo formomis, ištobulintais derybų ir problemų sprendimo būdais, leidžiančiais efektyviai spręsti įvairias užduotis (Špėlytė, 2008). Tėvai džiaugiasi, kai yra sveikinami dėl savo nuopelnų ir svarsto, kur suklydo auklėdami vaiką, kuris yra nuolat kviečiamas į direktoriaus kabinetą. Tokį požiūrį – „kaltinti“ blogus tėvus už visas problemas – palaiko ir visuomenė (Vaitekonienė, 2008). Suslavičiaus teigimu prieraišumas yra viena svarbiausių vaiko ir motinos santykių aspektų. Su jo formavimusi siejasi žmogaus fizinė, emocinė plėtra, sėkminga adaptacija ir psichinė sveikata (Suslavičius, 1998). Žinoma, kad sutrikę santykiai šeimoje gali būti socialinių problemų ir somatinių nusiskundimų priežastimi.

Auklėjimu vadinama sudėtinė veikla, pasireiškianti specifiniu elgesiu ir daranti įtaką vaikų ugdymui. Auklėjimo stiliumi apibūdinama normali tėvų pastangų įvairovė, siekiant vaikus kontroliuoti ir padėti jiems pritapti visuomenėje. Baumrind teigia, kad normalaus auklėjimo pagrindas yra kontrolė ir pagrindinis tėvų vaidmuo yra mokyti ir kontroliuoti vaikus (Špėlytė, 2008). Bajoriūnas teigia, kad šeimoje vaikas įgyja pirmąją patirtį, elementarias žinias, išmoksta elgesio normų (Bajoriūnas, 1996). Špėlytės teigimu, auklėjimo stilių sudaro du svarbūs auklėjimo elementai: tėvų jautrumas ir reiklumas. Tėvų jautrumas formuoja vaikų savireguliaciją, savigyną. Reiklumu tėvai siekia vaikus integruoti į visą šeimą, keldami jiems suaugusiųjų reikalavimus, moko disciplinos (Špėlytė, 2008). Pasak Sutton svarbu, kad vaikas šeimoje jaustųsi saugus ir žinotų kaip elgtis, todėl auklėjant paauglį svarbu nustatyti aiškias ir tvirtas ribas. Autorės teigimu daugelis tėvų bijo, kad vaikai jų nemėgs ir nemylės, jei jie atsisakys duoti tai ko jie prašo, nors jų prašymas kur kas viršija tėvų galimybes (Sutton, 1999). Eisemann (1998) nagrinėdamas tėvų ir vaikų santykius akcentuoja tokia sąvokas, kaip atstūmimas, emocinė šiluma, perdėta globa (Malinauskienė, Žukauskienė, 2008).

Dauguma auklėjimo stiliaus apibūdinimų akcentuoja tėvų elgesį. Pabrėžiamas tėvų vadovavimas ir tie elgesio būdai, kurie mažiau priimtini ir moko vaikus tam tikru būdu elgtis.

D. Baumrind (1991) nurodė tris tėvų elgesio stilius auklėjant vaikus :

  • Autokratinis stilius – paauglys priklausomas nuo tėvų, bijo jų ar kitų jam valdžią turinčių žmonių, elgiasi įžūliai, jaudinasi dėl menkiausios priežasties. Už blogą elgesį vaikai griežtai baudžiami, tėvų žodis vaikams neginčytinas. Tėvai bijo parodyti vaikams švelnumą.
  • Autoritetinis stilius – tai normalus ir protingas tėvų elgesys su vaiku, skatinantis paauglio atsakomybės jausmą, savarankiškumą, teigiamą savęs vertinimą, savikontrolę. Tėvai nustato tam tikras elgesio taisykles ir normas, jie linkę išklausyti ir atsižvelgti į vaiko prašymus.
  • Liberalusis stilius – paaugliai auklėjami laisvai, būdingi viską leidžiantys santykiai, ignoruojamos normos ir taisyklės, paaugliai nepasižymi savikontrole, gali įgyti nevisavertiškumo jausmą. Šeimoje vyrauja anarchija  (Žukauskienė, 1996; Petrulytė, 2003).

Daugiausiai tyrinėta kaip ir kiek tėvai nori kontroliuoti savo vaikus. Psichologinė kontrolė – tai bandymas įsikišti į vaiko socialinį vystymąsi, sukeliant kaltės jausmą, atstumiant, sugėdinant (Špėlytė, 2008). Valdingi tėvai nustato taisykles ir tikisi vaiko paklusnumo. Autoritetingi tėvai yra reikalaujantys ir atliepiantys. Jie kontroliuoja, nustatydami taisykles, bei nuolat jas primindami, bet kartu paaiškina savo reikalavimų motyvaciją. Nereiklūs tėvai nusileidžia vaikų norams, kelia ne daug reikalavimų ir retai juos baudžia. Atstumiantys ir abejingi tėvai iš savo vaikų mažai tikisi, bet mažai jiems ir duoda (Vaitiekonienė, 2001)

Valicko teigimu, asmenybės elgesio sutrikimus lemia šie faktoriai:

  • Fizinė prievarta ir smurtas. Daugelis tėvų auklėdami savo vaikus, iš visų auklėjimo metodų, prioritetus teikia griežtoms fizinėms bausmėms.
  • Emocinis atstūmimas. Emocinė prievarta yra sunkiai pastebima ir nustatoma. Tai tėvų nuolatiniai kaltinimai, kritika, barimai, pajuokiančių žodžių vartojimas.
  • Hipogloba arba priežiūros nebuvimas susijęs su tėvų nesirūpinimu vaikais, nesidomėjimu jų veikla.
  • Lepinimas yra priešingas hipoglobai, kuris pasireiškia perdėtu vaiko kontroliavimu , bandymu išspręsti už jį visas problemas, siekimu apsaugoti jį nuo visų sunkumų, vaiko garbinimu, žavėjimusi. Tokiu atveju tėvai stengiasi patenkinti visus vaiko norus ir poreikius. Nekritiškai vertina jo pasiekimus ir poelgius (Valickas, 1997; Kvietkienė, 2000).

Skiriamos dvi hiperglobos formos:

  • dominuojančioji – tai nuolatinė, smulkmeniška vaiko kontrolė, sudėtinga draudimų sistema.
  • nuolaidžiaujančioji – tai pernelyg didelis vaiko lepinimas, atleidimas nuo nemalonių pareigų, sunkumų. Tokį vaiką gaubia žavėjimosi ir garbinimo atmosfera.
  • Prieštaringas auklėjimas vyrauja šeimose, kur tėvai taiko nesuderinamus auklėjimo stilius.
  • Paskatinimų trūkumas. Vaiko elgesio paskatinimas teigiamai veikia asmenybę, formuoja pageidaujamus socialinius įgūdžius (Valickas, 1997).

Elder (1971) (cit. Pagal Žukauskienę, 1996)nurodo septynis auklėjimo stilius, kurie pagrįsti kontrole, tai yra nuo griežtos kontrolės iki visiško nekontroliavimo:

  • Autokratinis stilius – paaugliui neleidžiama reikšti savo nuomonės, priimti kokius nors sprendimus.
  • Autoritarinis – paauglys gali reikšti savo nuomonę, tačiau galutinį sprendimą visada priima tėvai.
  • Demokratinis – paauglys gali laisvai dalyvauti diskusijose apie jo paties elgesį, tačiau galutines išvadas formuluoja tėvai, sprendimas priimamas jiems pritarus.
  • Lygiateisiškas stilius – priimant sprendimus tėvai ir paaugliai turi panašias teises.
  • Laisvos valios stilius – priimant sprendimus paauglys užima aktyvesnę poziciją. Jie atsižvelgia į tėvų nuomonę, bet ne visada jos paiso.
  • Nesikišimo stilius – paauglys pats sprendžia ar laikytis tėvų nustatytų normų, ar jas ignoruoti.
  • Ignoravimo – tėvai nesidomi paaugliu ir jam nevadovauja (Petrulytė, 2003).

Goleman teigimu šeima yra pirmoji mūsų gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti (Goleman, 2007). Dažniausiai pasitaiko trys emociškai netinkamo auklėjimo stiliai:

  • Visiškas jausmų ignoravimas. Tokie tėvai mano, kad vaiko emocinis susijaudinimas yra visai nereikšmingas ar tik nedidelį nerimą keliantis dalykas ir tereikia palaukti, kad viskas praeitų. Jie nepasinaudoja puikia proga, kad suartėtų su vaiku ar padėtų jam pasimokyti emociškai protingo elgesio.
  • Visiškas nesikišimas. Tokie tėvai pastebi, kaip vaikai jaučiasi, tačiau susivaldo. Kaip vaikas beįveiktų emocinį protrūkį, net jei pradėtų muštis, taip yra gerai. Šie tėvai retai įsikiša, bandydami parodyti vaikams, kad galima ir kitaip reaguoti. Jie bando derėtis arba papirkti vaiką, kad tik šis neliūdėtų ar nepyktų.
  • Visiškas vaiko jausmų negerbimas. Tokie tėvai paprastai kitus laiko blogesniais ir yra griežti tiek kritikuodami tiek bausdami. Jie gali uždrausti vaikui išreikšti pyktį ar netgi bausti už bet kokį susierzinimą. Šie tėvai tik piktai šaukia ant vaiko, kuris stengiasi papasakoti savo versiją (Goleman, 2007).

Boldwin išskiria demokratinį ir kontroliuojantį auklėjimo stilių.

  • Demokratiniam auklėjimo stiliui būdingas dažnas bendravimas su vaiku, vaiko įtraukimas į įvairių šeimos problemų svarstymą, tikėjimas jo savarankiškos veiklos sėkme, vaiko nuomonės paisymas.
  • Griežtas vaikų elgesio apribojimas, tikslus ir aiškus elgesio taisyklių apibrėžimas būdingi kontroliuojančio auklėjimo stiliaus bruožai. 

Krevelen (1982) pateikia tėvų asmenybės savybes ir auklėjimo stilių tipologiją (žr. 1 lentelę).

1 lentelė. A. van Krevelen auklėjimo stilių tipologija

 

Tėvų asmenybės tipas

Auklėjimo tipas

Auklėjimo linija

1

Besidžiaugęs nuosavybe

Užvaldantis nuosavybę

„Vaikas priklauso man“

2

Trokštąs dominuoti

Autoritarinis, dominuojantis

„ Daryk, kas tau sakoma“

3

Pareigingas

Tvarkingas

„Turi būti tvarka“

4

Materialistinis

Lepinantis

„Vaikas gaus viską, ko nori“

5

Baikštus

Nerimastingas

„Šiandien jam sekasi gerai, bet rytoj...“

6

Susirūpinęs

Saugojantis, tausojantis

„Kad tik jam nieko bloga neatsitiktų“

7

Egocentriškas

Pretenzingas

„mano vaikas turi ką nors pasiekti“

8

Tobulas

Kritiškas, peikiantis

„Tu galėtum dar geriau“

9

Neįsitikinęs

Formalistinis, nepastovus

„Ką pasakys kiti“

10

Nepastovių nuotaikų

 Nepastovus

„Kad ir kaip ten būtų, esi mielas“

11

Nepasitenkinantis

Erotizuojantis

„Noriu tave pabučiuoti“

12

Nacistinis

Darantis lėlę

„Ji galėtų būti tokia graži kaip aš“

13

Infantilus

Nuolaidus

„Aš esu jo geriausia draugė“

14

Besimėgaujantis

Apleidžiantis

„Aš nematau jame vaiko“

15

Savimi patenkintas

Be meilės

„Jis yra sunkus vaikas“

Krevelen (1982) nuomone nemaža dalis paminėtų auklėjimo stilių ar tam tikros jų kombinacijos gali turėti įtakos vaiko socialinėms problemoms, vėlesniam sėkmingam asmenybės įsitraukimui į visuomenę, nusikalstamai veiklai (Pilkauskienė, Petrauskienė, Liepuonius ir kt., 1999).        

Socialiniam – kognityviniam vaiko vystymuisi turi daug įtakos skirtingi tėvų požiūriai į vaiką ir jų elgesys. Schafter (1959) tėvų elgesį su vaikais aprašo vadovaujantis dviem požymių poromis: palankumo (meilė, šiluma) ir priešiškumo bei tolerancijos (savarankiškumas, laisvė) ir kontrolės. Schafter nuomone:

  • Tėvus, kurių elgesiui vienu metu būdingas palankumas ir kontrolė, galima vadinti globėjiškais nuolaidžiaujančiais.
  • Tėvus, kuriems būdinga priešiškumas ir kontrolė, galima vadinti reikliais, nepakančiais, valdingais ir griežtais.
  • Tėvai, atstumiantys vaikus ir nekontroliuojantys jų elgesio, gali būti vadinami, abejingais, nerūpestingais, atsainiais.
  • Toleruojantys vaiko savarankiškumą, palankiai žiūrintys į vaiką tėvai yra demokratiški, padedantys [60].

Aramavičiūtė išskyrė šešis auklėjimo tipus:

  • Įvairi veikla atliekama drauge. Tokia auklėjimo pozicija šeimoje padeda kaupti individualų vaiko mokymosi, bendravimo, darbo patyrimą. Toks bendravimas sukelia abipusį emocinį pasitenkinimą, sukuria palankias asmenybės formavimosi sąlygas.
  • Protingas laisvės suteikimas vaikui.
  • Vaiko teisių pripažinimas. Šis auklėjimo stilius pasižymi šeimos narių lygiateisiškumu. Tokioje šeimoje vaikas jaučiasi svarbus, reikalingas, mylimas.
  • Vaiko nepripažinimas. Šeimose, kuriose dominuoja toks auklėjimo stilius demonstruoja neigiamus jausmus vaiko atžvilgiu, nesigilina į vaiko dvasinį pasaulį, diktatoriškai ir grubiai vadovauja vaiko gyvenimui. Šie trys komponentai nebūtinai turi būti kartu. Užtenka vieno, kad  vaikai nuolat išgyventų nerimą, netikrumą, įtampą.
  • Tėvų šalinimasis nuo vaiko jo vengimas. Tokiose šeimose vyrauja emociškai šalti tarpasmeniniai santykiai. Tėvai vaikams skiria per mažai dėmesio, priežiūros. Vaikai, kurie augo tokiose šeimose gali tapti emociškai šalti, agresyvųs, paramos ieško už šeimos ribų ir kaip taisyklė probleminio elgesio asmenų grupėse.
  • Perdėtas garbinimas. Tokiose šeimose vaikai dažniausiai tampa egocentriški. Jie dažnai stokoja laisvės, iniciatyvos (Aramavičiūtė, 1978).

     Nagrinėjant tėvų ir vaikų santykius dažniausiai orientuojamasi į  Eisemann (1998) išskirtus tėvų auklėjimo stilius:

  • Atstūmimas pasireiškia fizinių bausmių taikymu, vaiko, kaip individualybės , atstūmimu, priešiškumu, pagarbos stoka, peikimu, kritikavimu kitų žmonių akivaizdoje. Atstūmimas gali pasireikšti atvirai arba slaptai. Slapta atstūmimo forma-kai tėvai tikrąjį savo požiūrį į vaiką stengiasi užmaskuoti pabrėžtinu dėmesiu arba griežta jo elgesio kontrole, taip pat fizine prievarta. Kai vaikas nepaklūsta keliamiems reikalavimams ir taisyklėms, tėvų taikomos bausmės būna žiaurios, dažnai fizinės. Mokindami vaiką naujų įgūdžių, elgesio ir kitokių užduoties atlikimo būdų, tėvai duoda direktyvius verbalinius nurodymus ir labai dažnai patys imasi atlikti tuos veiksmus, kurių vaikas yra mokomas. Tėvai dėl stipraus noro kontroliuoti situaciją, dažnai nepaiso vaiko poreikių. Vaikas retai dalyvauja priimant sprendimus, taip pat turi mažai galimybių kovoti su savo jau padaryto pasirinkimo ar sprendimo padariniais.
  • Emocinė šiluma pagrįstam auklėjimo stiliui būdinga šiluma ir dėmesys, neįkyri pagalba, pagarba vaiko požiūriui ir intelekto stimuliavimas. Tėvai kelia tokius reikalavimus vaikams, kurie atitinka jų konkretų vystymosi amžių. Jie jautriai reaguoja į pagrįstus vaiko norus. Tėvų lūkesčiai ir taisyklės, susiję su mokykla, buitimi, tarpasmeniniu bendravimu šeimos kontekste, bendraamžiais ir suaugusiais yra labai aiškūs.
  • Perdėta globa pasireiškia perdėtu tėvų rūpinimusi aukštais laimėjimų standartais, primestomis griežtomis taisyklėmis, reikalavimu paklusti ir griežta kontrole (Žukauskienė, Malinauskienė, 2008).

Šeimų studijos patvirtino autoritetingo auklėjimo naudą vaiko elgesiui ir mokymuisi. Paaugliai, kurie gali aiškinti savo elgesį pačių pasirinkimu, tampa atsakingi už savo elgesį. Priversti atitinkamai elgtis vaikai, dažniausiai nesijaučia atsakingi už savo elgesį (Vaitiekonienė, 2001).           Tik autoritetingas auklėjimas išugdo didžiausią savikontrolės jausmą. Tėvai atvirai aptaria šeimos taisykles, aiškindami jas mažesniems ir svarstydami jas su vyresniais vaikais. Kai taisyklės sukurtos daugiau derybų keliu, o ne primestos, vyresni vaikai jaučiasi galį save daugiau kontroliuoti. Kai tėvai sustiprina taisykles pastoviomis ir nuspėjamomis reakcijomis, vaikai gali kontroliuoti rezultatus. Weinert teigimu vaiko asmenybės raidai, o iš to sekančioms socialinėms, elgesio ir emocinėms problemoms įtakos turi ne tik elgesys, bet ir emociniai santykiai šeimoje (Pilkauskienė, Petrauskienė, Liepuonius ir kt., 1999). Pilkauskienės teigimu demokratiški auklėjimo metodai lemia teigiamą paauglio identifikaciją su tėvais, kai santykiai tarp paauglio ir tėvų paremti meile, pagarba ir pasitikėjimu (Vaitiekonienė, 2001). Šeimos konsultantas Dreikurs teigė, kad demokratinės atmosferos sukūrimas šeimoje daro kur kas didesnį poveikį vaikams nei gėdinimas, barimas, bausmės. Demokratiški auklėjimo metodai padeda vaikams išsiugdyti priklausomybės šeimai jausmą (Dreikurs, 2004) Geri tėvų ir paauglių santykiai susiklosto tada, kai bendraujama demokratiškai – partneriškai. Tokiems santykiams svarbu, kad  tėvai paaiškintų savo reikalavimų motyvaciją, diskutuotų apie tai kartu su paaugliu. Tėvų valdžia turėtų būti pamatuota ir atsargi. Ne tiek ir ne tik būtų vertinamas paauglio paklusnumas, kiek savarankiškumas ir nepriklausomumas. Tėvai turėtų įsiklausyti į vaiko nuomonę (Vaitiekonienė, 2001).

Nuo tėvų vertybinės orientacijos, priklauso, kokį metodą jie laikys tinkamiausiu vaikų auklėjimui. Tėvai, kurie labiau rūpinasi vaikų kūrybiškumo ir nepriklausomybės ugdymu, turėtų labiau mylėti atžalas ir mažiau juos kontroliuoti. Priešingai, tėvai, kurie siekia išauklėti prisitaikiusį prie aplinkos reikalavimų vaiką, turėtų jį mylėti, tačiau čia pabrėžiama ir kontrolės būtinybė. Teigiama, kad pirmuoju atveju vaikai taps anksčiau ir labiau nepriklausomais nuo suaugusiųjų nei kiti jų bendraamžiai ir bus linkę nepaisyti autoritetų bei nusistovėjusių normų. Antruoju atveju, vaikai greičiausiai nemaištaus prieš tėvų valią, bus mažiau kūrybingi ir stokos savarankiškumo.

Apibendrinant galima teigti, kad kiekviena šeima, ugdydama asmenybę, elgiasi skirtingai. Nėra nustatyta, koks auklėjimo stilius yra tinkamiausias. Petrulytė išskiria du svarbiausius netinkamus auklėjimo stilius, – lepinimą ir autokratinį auklėjimą (Petrulytė, 2003). Tačiau svarbiausias veiksnys darantis įtaką paauglio elgesio, emocinėms, socialinėms problemoms – auklėjimo klaidos šeimoje (šiltų emocinių santykių nebuvimas, kontrolės stoka arba perdėtai giežta kontrolė, neteisingi skatinimai ir bausmės, prieštaringi reikalavimai. Nuo santykių šeimoje pobūdžio, auklėjimo stiliaus, bei kitų asmenybės formavimąsi lemiančių veiksnių priklauso vaikų sugebėjimas įveikti sunkumus.

Parengė psichologė Aušra Jakavičienė

« Atgal