Mus rasite:
Šaulių g. 20, 71117 Šakiai Telefonas: (8-345) 60188 Faksas: (8-345) 60188

Šakių rajono savivaldybės biudžetinė įstaiga. Duomenys kaupiami ir saugomi Juridinių asmenų registre, įmonės kodas 300021912.

Patyčių ir smurto žala vaiko asmenybės raidai

Kaip jaučiasi patyčias ir smurtą patiriantis vaikas?

Lietuvos mokyklose net 60 proc. mokinių patiria patyčias. Patyčių ir smurto tema gana aktuali ir mūsų rajone. Kasmet daugėja vaikų, kuriems reikia psichologo konsultacijų dėl išgyvenamų patyčių, neretai lydimų ir fizinio smurto. Patyčios labai pažeidžia mokinio savivertę. Skriaudžiami vaikai pradeda bijoti eiti į mokyklą, pablogėja jų mokymosi rezultatai. Vadinamoji patyčių auka jaučia nuolatinį stresą. Nesaugumo jausmas trukdo susikaupti pamokų metu. Mokinys tampa uždaras, liūdnas, baikštus. Būti bejėgiam, jausti nuolatinę baimę ir gėdą yra labai sunku, todėl vaikas šią savo patirtį išstumia iš sąmonės. Nuslopinti jausmai gali sukelti psichosomatinius simptomus arba depresiją. Jeigu patyčios trunka ilgai, vaikas palūžta. Jis gali pradėti vartoti narkotikus, žaloti save arba nusižudyti.

 Dažnai pasitaiko atvejų, kai dėl ant kūno atsiradusių mėlynių mokinys visą kaltę priskiria sau. Jis  sako, kad pargriuvo ir netyčia susimušė. Vaikas geriau jaučiasi, kai galvoja, kad patyčių ir smurto nebuvo, todėl kitų netinkamą elgesį stengiasi pateisinti įvairiais būdais. Jam atrodo, kad tai, kas įvyko, nebuvo smurtas. Negalėdamas kontroliuoti žiauraus kitų elgesio, mokinys skausmingą patirtį pakeičia savo sąmonėje. Kankinami didžiulės baimės, gėdos ir nesaugumo jausmų, beveik visi smurtą ar patyčias patyrę vaikai prašo suaugusiųjų apie tai niekam nesakyti. Jie pyksta ant tėvų, jeigu šie skambina klasės auklėtojai arba mokyklos socialinei darbuotojai. Patyčias patyrę mokiniai bijo, kad dėl to gali dar labiau nukentėti. Sąmonės lygmenyje jie vengia pagalbos, tačiau pasąmoningai jos siekia įvairiais užmaskuotais būdais. Minėti mokiniai nepakelia vienatvės, tačiau, bendraudami su kitais, labai pavargsta. Jiems susiformuoja nesąmoningas įprotis paklusti, kuris padaro juos labai pažeidžiamais. Skriaudžiami vaikai pradeda vengti bendravimo su savo klasės draugais.

                      Suaugusieji į vaikų patyčias dažnai žiūri abejingai. Jie mano, kad vaikams tai būdinga ir kad, laikui bėgant, savaime viskas susitvarkys. Daugelis smurtą patiriančių vaikų turi viltį, kad užaugę pabėgs nuo smurtautojo ar kitaip nuo jo išsilaisvins. Tačiau tai tik iliuzija.  Patirtos patyčios ir smurtas pažeidžia visą asmenybės struktūrą. Minėti žmonės yra labai nepasitikintys. Jiems sunku pasirūpinti savimi, sukurti nuolatinius santykius, nes kitų dėmesio stoka primena skausmingą patirtį. Šie vaikai dažnai blaškosi: tai per daug prilimpa prie kitų, tai vėl atsitraukia. Sunkumai, kuriuos jie patiria artimų santykių srityje, priverčia juos vėl tapti aukomis.

Agresoriais tampama.

                      Agresoriais negimstama, jais tampama. Kaip? Smurto ir patyčių šaknys glūdi šeimoje. Šeima yra pirmoji socialinė aplinka, į kurią patenka vaikas. Mažyliui bendraujant su tėvais, susiformuoja santykių modeliai, kurie vėliau perkeliami į santykius su kitais žmonėmis. Deja, daugelis tėvelių stokoja emocinio ir socialinio brandumo, nes patys iš savo tėvų negavo emocinio palaikymo. Jie neturi svarbiausio tėvystės įgūdžio – savo emocijų suvokimo ir valdymo. Tėvai nemoka priimti vaiko tokio, koks jis yra. Sudėtingose situacijose nevaldomos emocijos dažnai prasiveržia žodiniu arba fiziniu smurtu prieš vaiką arba jo mamą. Namuose nuolat skamba komandos, priekaištai, neleidžiama vaikui išsakyti savo nuomonės, išreikšti jausmų, pačiam nuspręsti. Retai pastebima, ką vaikas daro gerai. Jaustis auka yra labai sunku. Norėdami atstatyti savo saugumą daugelis smurtą namuose patyrusių vaikų susitapatina su agresoriumi. Siekiant, kad vaikai netaptų agresoriais ir aukomis, reikia didinti jų savivertę, kuri pradeda formuotis nuo gimimo. Santykių sferai labai svarbūs pirmieji gyvenimo metai. Minėtu laikotarpiu motina turėtų kūdikiui būti tarsi veidrodis, atspindėti visas jo emocijas ir patenkinti poreikius. Jeigu ji nepajėgi atlikti šios funkcijos, vaikas neįgyja savo vidinio pasaulio suvokimo patirties, nesusidaro adekvatūs jausmų valdymo būdai, nesusiformuoja savastis. Savastis – tai mūsų reakcijos, emocijos, pojūčiai. Susiformavusi savastis suteikia galimybę ne tik suvokti ir pažinti save, bet ir matyti kitą žmogų kaip atskirą, priimti kitaip mąstančius, kitaip atrodančius. Jei savastis menkai susiformavusi, tada, bendraujant su kitais, vyrauja galios santykiai. Dažniausiai patyčių arba smurto aukomis pasirenkami silpnesni, turintys protinę negalią arba išsiskiriantys kažkuo kitu. Ilgainiui žiaurus vaikų elgesys tampa nuolatiniu asmenybės bruožu, nes jis suteikia jėgos, galios ir valdžios jausmą. Įtampos iškrova veikia atpalaiduojančiai, todėl toks elgesys įsitvirtina ir nuolat kartojasi.

Būtinas suaugusiųjų įsikišimas.

                      Vienareikšmiškai pripažįstama, kad norint užkirsti patyčių ir smurto kelią mokyklose, laukia ilgas ir sunkus darbas. Būtinai reikalingas suaugusiųjų įsikišimas. Gerai, jeigu patyčias patyręs mokinys turi jį palaikančią šeimą, draugus. Artimų žmonių rūpestis gali padaryti itin galingą gydomąjį poveikį. Traumą patyręs vaikas arba paauglys dažniausiai bijo likti vienas. Jis visada trokšta, kad galintis jį apginti žmogus būtų šalia. Galima manyti, kad šiuo atveju tiktų „Big brother big sisters“ programa, kada nukentėjęs vaikas bendrauja su suaugusiu savanoriu. Skriaudžiamam mokiniui reikia tiesioginio patvirtinimo, kad juo kažkas pasirūpins. Suaugusieji turėtų pasakyti vaikui, kad dėl to, kas įvyko, jis nekaltas. Kai tėvai ir mokytojai pajėgia išklausyti nukentėjusį mokinį nepriskirdami jam kaltės, jis lengviau gali priimti savo bejėgiškumą.

                      Norint įveikti patyčias klasėje, pirmiausiai reikia išsiaiškinti, kodėl vaikas tyčiojasi? Ar dėl to, kad pats kažkada buvo skriaudžiamas ir tokiu būdu stengiasi atstatyti savo vertę, ar dėl visai kitų priežasčių.

Patyčių prevencija turi būti vykdoma trimis lygiais:

Mokyklos lygiu. Mokykloje turi būti suformuota speciali komanda, sprendžianti visus su patyčiomis ir smurtu susijusius klausimus. Minėtą komandą sudarytų socialinis darbuotojas, psichologas, Vaiko gerovės komisijos bei mokinių ir tėvų atstovai. Mokyklos administracija turėtų pasirūpinti, kad mokykloje būtų organizuojamos prevencinės paskaitos ir įvairūs užsiėmimai patyčių tema, kurie neleistų mokiniams galvoti, kad patyčios yra normalus ir priimtinas reiškinys.

Klasės lygiu. Kiekvienoje klasėje turi būti sudarytos tik tai klasei skirtos mokinių elgesio taisyklės. Kol nėra taisyklių, mes negalime iš vaikų reikalauti tinkamo elgesio. Vien taisyklių nepakanka. Būtina numatyti, kokios bus pasekmės už jų laikymąsi ar nesilaikymą. Su taisyklėmis pasirašytinai reikėtų supažindinti tėvus. Nuo pirmos klasės mokytojai turėtų skatinti vaikus palaikyti šiltus ir draugiškus santykius su savo bendraklasiais, pratinti juos priimti silpnesnius bei kitaip mąstančius arba kitaip atrodančius klasės draugus. Organizuojamų klasės valandėlių metu reikėtų aptarti patyčių atvejus, pagirti arba kitokiais būdais įvertinti gerai besielgiančius mokinius. Į patyčių atvejų sprendimą įtraukti bendraamžius. Mokytojai privalo mokiniams rodyti teigiamą pavyzdį.

Individualiu lygiu. Mokyti vaikus atpažinti savo emocijas bei tinkamu būdu jas reikšti, lavinti  socialinius įgūdžius. Reikalingas individualus bendravimas ir su mokinių tėvais. Tėvus informuoti apie mokykloje susidariusią padėtį, o namuose skatinti rodyti tinkamą pavyzdį.

 

 

 

Parengta pagal Judith Lewis Herman knygą „ Trauma ir išgijimas,“ Vaga, 2006.

 

 

                                                           

« Atgal